HOMOSANITUS

  Amerikiečių mokslininkai suabejojo teorija, kad bakterijos priartina mirtį. Jų atlikti tyrimai rodo, kad sterili aplinka nėra ilgaamžiškumo garantas. Lig šiol buvo manoma, kad imuninės sistemos atsakas, išprovokuotas nors ir nepavojingų bakterijų, pagreitina senėjimo procesą, nes naudojama gyvybinė energija. Tyrimai, atlikti Pietų Kalifornijos Universitete, šią teoriją paneigia.

  Mokslininkai patalpino drozofilas į sterilią aplinką ir palygino jų gyvenimo trukmę su muselėmis, kurios gyveno įprastinėmis sąlygomis. Pasirodė, kad jokio skirtumo nėra.

  Tiesa, tyrėjai pripažįsta, kad jų tyrimų rezultatų negalima tiesiogiai taikyti organizmams, stovintiems ant aukštesnio evoliucijos laiptelio. Normaliam jų gyvenimui bakterijos yra būtinos. Įvairios bakterijų rūšys dalyvauja virškinime ir kitose organizmo funkcijose.

  Tuo pačiu mokslininkai sako, kad bandymų su drozofilomis rezultatai gali būti naudingi atliekant tyrinėjimus žmogaus senėjimo problemai spręsti. Juk ir pas drozofilas, ir pas žmogų su amžiumi bakterijų kiekis organizme didėja. Abiems bakterijos sukelia panašų imuninį atsaką, ir abiejų šis atsakas su amžiumi silpsta. Tačiau tyrimai leidžia teigti, kad šie faktoriai ilgaamžiškumui įtakos neturi.

  Klausimas po šių tyrimų : jei bakterijos neturi įtakos ilgaamžiškumui, tai kas gi riboja mūsų amžių?

Vėžys yra auglys. Klausimai, kurie turi kilti jam atsiradus:

1.Kodėl jis išaugo?

2.Kodėl jis išaugo būtent toje vietoje?

3.Kodėl jis išaugo jums?

4.Ką daryti, kad nuo jo nenumirti?

  Radus atsakymą į pirmus tris, atsakymo ieškojimas į ketvirtąjį akivaizdžiai palengvėja.

Pradėkim nuo pirmo.

 Kodėl jis išaugo? O kodėl auga kiti, pašaliniai dariniai ant mūsų kūno? Papilomos, polipai, karpos ir kitos „grožybės“?

Jų pasirodymo ir augimo priežastis yra augimo programa. Išaugti kas nors šiaip sau, be programos – negali. Gėrybinių auglių atveju, šia programa yra mikroorganizmai (virusai, bakterijos…).

Bet kodėl tada mes nesame padengti ištisai karpomis ir kitais dariniais? Jūs man atsakysite – imunitetas. Ir būsite teisūs. Bet imunitetas ne pas visus vienodas. Pas kai ką jis nusilpęs – štai ir kabinasi visokios negandos. Ne veltui gydytojai perspėja gėrybinių darinių turėtojus dėl jų galimybės transformuotis į piktybinius. Taigi galim padaryti pirmą išvadą:

ŽMONIŲ, TURINČIŲ GĖRYBINIŲ AUGLIŲ, IMUNITETAS INFEKCIJOMS, SUKELIANČIOMS AUGLIUS, NUSILPĘS.



  Atminkim tai. Sekantis klausimas būtų: na ir kokia gi infekcija sukelia vėžį?

Medicininiai tyrinėjimai rodo, kad auglyje susirenka didelė įvairovė bakterijų – visa banalių infekcijų įvairovė. Vyksta aktyvus dauginimasis ir dalijimasis. Kuris ten iš jų iniciatorius – nustatyti sunku, todėl gydytojai daug nemąstydami skiria antibiotikų ir cheminių medžiagų mišinius.

  Ir kas gi gaunasi? Pradžioje mikrobai žūsta, o po to prisitaiko. Baigus cheminę terapiją, jie vėl ima daugintis ir veistis. Bet tik dabar jau paciento kepenys ir inkstai būna gerokai pavargę nuo toksinų, kuriais buvo bandoma gydyti. Akivaizdu, kad toks žmogus yra stipriai apnuodytas ir atsigavimas nuo šio reiškinio būna ilgas ir sunkus.

  Bakterijos atsistato už žmogų daug greičiau ir pradeda savo veiklą su nauja jėga. Ir visa tai organizme, kuriame imuniteto jau tik likučiai.

  Radioaktyvus švitinimas veikia panašiai ir jo pasekmės panašios.

  Toks gydymas yra daug pavojingesnis už patį susirgimą. Jis beveik nepalieka šansų išgyventi.

  Reiktų užduoti sau klausimą, o kodėl šie parazitai susirinko vienoje vietoje ir visi dauginasi vienu ir tuo pačiu metu. Būtų naivu galvoti, kad jie susitarė ir sudarė tarpusavio sutartis. Greičiausiai priežastis slypi pačiame žmoguje, kuriame lengvai gali parazituoti ši daugybė infekcijų. Jas labiausiai traukia – aukos bejėgiškumas.

Aptarkime antrąjį klausimą.

  Jeigu auka tokia bejėgė, tai kodėl ji nepasidengus augliais nuo galvos iki kojų? Kažkaip nelogiška juk, ar ne? Negali būti netekęs imuniteto tik vienas kažkoks organas, o visas organizmas normalus? Bet realybėje taip ir yra. Ir tik ilgame ligos procese, praeidamas visus klaikius gydymo metodus, žmogus taip praranda imunitetą, kad augliai apima visą organizmą.

  Tai kodėl vėžys pradžioje būna lokalus ir apribotas tam tikroje organizmo vietoje. Kodėl būtent toje vietoje, o ne kitoje? Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti labai sudėtingas – juk pas kiekvieną pažeista skirtinga vieta ar  organas. Ir mes esame žmonės visi skirtingi – o tai reiškia, kad galima padaryti išvadą:



  SUSIRGIMO CHARAKTERIS IR LOKALIZACIJA PRIKLAUSO NUO ASMENINIŲ LIGONIO CHARAKTERISTIKŲ.

Kodėl jis išaugo būtent jums?

Sekant aukščiau išdėstyta logika, jeigu auglio vietą apsprendžia jūsų asmeninės charakteristikos, tai ir pats susirgimo faktas tikriausiai surištas su jūsų asmenybe.

  Jūs galite man prieštarauti, kad visi jūsų susirgimo faktoriai susiję su jūsų fiziologija, o asmenybė tikriausiai priskiriama psichikai. Bet kas jums sakė jog fiziologija su psichika nesusijusi?

  Pasekite save ir jūs pamatysite: jūs suirzęs – ir kraujospūdis kyla, jūs išsigandęs – ir viduriai laisvėja ar tankėja šlapinimasis, pykstate – prasideda tulžies latakų spazmai. Ryšys tiesioginis.

  Paminėta tik primityvios emocijos, o juk žmogus jaučia ir mąsto kur kas sudėtingiau, išanalizuoti visas plonybes ir rasti ryšį su fiziologinėmis reakcijomis labai sudėtinga. O be to kas gi gali geriau už jus žinoti ką jūs ten jaučiate.

Jūs galite pasakyti, kad esate pats paprasčiausias vidutiniokas ir jaučiate, ir mąstote kaip ir visi. Tai klaidinga ir pakankamai paplitusi nuomonė šiuo klausimu. Mes esame unikalūs. Kiekvienas iš mūsų. Tokius mus sukūrė Kūrėjas. Mes visi esame sukurti potencialiai sveiki ir laimingi, su didele atsparumo atsarga, kaip ir paukščiai, žvėrys ar žolės. Tad kodėl mes ne tokie? Gal būt dėl to, kad mes išdavėme savo prigimtį, dalinai praradome unikalumą, išprievartavome savo asmenybę, pritaikydami ją socialiniams standartams. Mūsų psichosomatinės reakcijos tampa patologinėmis ir ardo imuninį statusą ne viso organizmo, o tam tikros jo dalies – priklausomai nuo nukrypimo.

  Psichologija nėra tikslus mokslas, joje viskas laikosi loginių ryšių ir svarstymų pagalba. Pasakyti tiksliai neapsiims ko gero net pats geriausias psichologas – juk jis neįlys  jums į galvą, kad pilnai suprastų jūsų jausmus, nuostatas ir mintis, nors žvilgsnis iš šono irgi kartais yra naudingas. Psichologija, stebėdama pacientus su įvairiais sveikatos nukrypimais įvairiose kūno vietose, sukaupė statistinę medžiagą, iš kurios matosi, kad psichologinės problemos surištos su fiziniais nukrypimais.

  Šios žinios galėtų jums būti startine medžiaga savianalizei. Tada galėsite sau atsakyti į trečią klausimą. O išvada galėtų būti tokia:

ŽMONĖS SERGA TODĖL, KAD PRARADO NATŪRALIĄ APSAUGĄ, PRARASDAMI SAVO UNIKALUMĄ, ANOMALIAI DEFORMUODAMI SAVO ASMENYBĘ.



Iš to seka dar viena išvada:

JŪSŲ ASMENYBĘ GALITE PAKEISTI TIK JŪS, O TAI REIŠKIA, KAD ATSIKRATYTI ONKOLOGIJOS GALITE TIK JŪS PATYS.

   Ką daryti, kad išgyventi?

  Na, jei sugebėjote perskaityti iki šios vietos, išgyventi tikrai norite. Jei neskaitę perėjote prie ketvirtojo klausimo, jus valdo tik žingeidumas ir tolimesnis skaitymas neduos jokios naudos. Tai jūsų reikalas.

Iš anksčiau padarytų išvadų galime reziumuoti:

a) reikia didinti organizmo atsparumą

b) išsianalizuoti savo asmenybės nukrypimus, kad išsiaiškinti imuniteto sumažėjimo priežastį konkrečiu jūsų atveju. Visa tai reikia daryti pačiam, remiantis patirtimi, praėjusių šį kelią

c) reikia atsikratyti asmeniškų nukrypimų, atvedusių prie esamos situacijos.

   Tikriausiai daugelis iš jūsų sugebės man paprieštarauti, arba padaryti kitokias išvadas. Tai gerai. Tai rodo, kad jūs mąstote kritiškai ir sugebate analizuoti, o tai reiškia , kad jūsų dar ne viskas prarasta.

  Įjunkite mąstymą, ieškokite savo kelio. Kiekvienam jis skirtingas. TAI VIENINTELĖ GALIMYBĖ IŠGYVENTI.

   Jei niekur man neprieštaravote, nesuabejojote, reiškia veikite! Tik įjunkite smegenis.

Nenustebsiu, jei perskaitę paskutinę frazę, suirzote. Jūs gi save kvailiu nelaikote ir komoje nesate? Tai prie ko čia įjunkite smegenis?

  Viskas taip, bet…

Kaip dažnai jūs elgiatės nestandartiškai kasdienybėje? Dauguma iš mūsų gyvename šablonišką gyvenimą. Elgiamės ne taip, kaip norime, kaip siela nori, o taip, kaip visuomenės normose sudėstyta. O juk mūsų poelgiai – mūsų asmenybės atspindžiai išoriniame pasaulyje. Tai ką gi mes atspindim, sekdami šablonais? Negyvybingą formą, standartinį manekeną. Ar reikalinga negyvybingam manekenui apsauga nuo virusų ir bakterijų? Tai kodėl manote, kad jūs turėtumėte nepriekaištingą imunitetą? Juk jūs gyvenate „kaip priklauso“ …

  Taip ar ne?

  Jūs atsakėte sau į šį klausimą?

Jei taip, tai sekantis klausimas : o kodėl?

Užduodant šiuos klausimus ligoniams, išmintingų atsakymų susilauksime labai retai. Kažkas skėstels rankomis ir tars, kad taip susiklostė; kitas apkaltins auklėjimą; trečias – labai retas - pripažins savo baimę prieš visuomenę ir aplinkinių nuomonę, baimę prarasti savo padėtį visuomenėje ir materialias vertybes. Dar retesnis pripažins baimę būti „blogu žmogumi“. Ir niekas nenori suprasti, kad:  praradus sveikatą ir gyvybę, jie automatiškai netenka viso to, dėl ko jie taip jaudinosi.

   Mes esame sukurti SKIRTINGAIS ir turim teisę būti PAČIU SAVIMI.

Priimdami tokį gyvenimo kredo, mes galime prarasti tai, kas buvo ne mums skirta. Bet mes būtinai įgausime tai, ką turime turėti gyvendami šį gyvenimą. Gal būt tai bus sunku materialiai, moraliai, fiziškai, bet galutiniame rezultate įgysite nusiraminimą, pilnatvės ir saugumo gyvenime  jausmą. Savęs pajautimą savo vietoje. Leiskite sau būti pačiu savimi. Verkite, kai jums liūdna ir juokitės, kai jums linksma, prieštaraukite, kai yra tam reikalas, skirkitės, kai nesinori būti kartu. Už savo sveikatą ir gyvenimą atsakote tik jūs. Kiti lai atsako už save (turiu galvoje suaugusius, vaikai – atskira tema). Būkite sąžiningas su savimi ir tada jūs galėsite išsiaiškinti tikrąsias jūsų ligos priežastis, o tai jau 50 procentų sėkmės.

   Perskaitę tikriausiai paklausite – o tai kam gi gydytojas? Jei ligonis turi viską padaryti pats? O gydytojas reikalingas kaip atrama ir idėjinis įkvėpėjas, ir tai tik kelio pradžioje.

Kelią įveiks einantis, ir einantis reikiama kryptimi. Bėgantis ratu pasiliks ten, kur ir buvo. Gydytojas yra tas, kuris parodo, kad bėgate ratu ir neleidžia toliau to daryti, palaiko ir parodo kryptį.

   Ląstelės, turtingos sterolais, yra labiau imlios virusams, negu tos, kuriose dominuoja riebiosios rūgštys, ypatingai polinesočiosios. Virusai yra labiau pamėgę odą ir nervų sistemą, nes būtent čia yra daugiau laisvų sterolų. Tai patvirtina virusų vystymosi  embrionuose faktas, kuriuose jiems palanki terpė, pvz. vištų embrionuose. Šaltu metų laiku padidėja riebiųjų rūgščių organizme, vasarą – sterolų. Rudenį, atšalus orams, organizmas dar nespėja persitvarkyti į žiemos režimą (juk vasarą organizmas buvo aušinamas, o rudenį reikia pradėti jį šildyti) ir didesnis sterolų kiekis jame sudaro palankias sąlygas virusams. Dėl tos priežasties( padidėjusio sterolų kiekio) virusinėmis ligomis dažnai sergama vasarą. Ląstelė užsikrėsti virusu gali daug anksčiau, negu pajuntamas jo poveikis. Virusas ląstelėje pasireiškia tada, kai susidaro jam palankios sąlygos – padidėja sterolų. Esant dideliam sterolų kiekiui organizme, virusai gali pasireikšti ir ne sezono metu. Padidėjęs sterolų kiekis organizme indukuoja padidintą imlumą virusams. Padidėjęs polinesočiųjų riebiųjų rūgščių kiekis organizme padidina atsparumą virusams. Be to polinesočiųjų riebiųjų rūgščių įtakoje virusas tampa nepatogenišku ir jo šeimininką bei aplinkinius veikia jau kaip vakcina.
  Elektriniu požiūriu virusams palanki terpė – teigiami krūviai, nepalanki – neigiami krūviai.
  Tam, kad virusas pakliūtų į ląstelę, ląstelės aplinkos temperatūra turi būti aukštesnė už 35,9^oC, nes tik tokiai temperatūrai esant, virusą dengianti lipido plėvelė gali ištirpti. Visi tradiciniai siūlymai peršalus gerti karštą arbatą baigiasi visišku užkimimu. Gerti tokios temperatūros arbatą, kad būtų suardytas virusas, negalime – išdeginsime gleivinę, o arbata virš 37^oC laipsnių puikiai pašalina viruso lipidinį apvalkalą ir šis pajėgus įveikti ląstelės membranos barjerą. Sergant geriamos arbatos temperatūra turi būti ne aukštesnės kaip 35^oC laipsnių.
   Bandymuose su gyvūnais nustatyta, kad virusai sėkmingiausiai susargdina, kai  organizmas yra aplinkoje, kurios temperatūra yra artima kūno temperatūrai. Ir atvirkščiai – mažiausiai sergama esant šaltesniam orui. Esant aukštai aplinkos temperatūrai organizme padidėja laisvųjų sterolų su teigiamu krūviu.
  Virusinėms infekcijoms labiau imlūs vaikai nei suaugę, nes vaikų organizme yra daugiau teigiamai įkrautų laisvų sterolų.
  Virusams palankesnė organizmo terpė – rūgšti.
Išvada:
Atšalus orams, reikia apriboti  maisto ir riebalų, turinčių daug sterolių, vartojimą. Daugiau vartoti žuvų taukus, aliejus. Vartoti daugiau šarminančio ir anabolinio maisto.  Esant  padidintai infekcijos virusu rizikai - vengti karštų gėrimų. Kvėpavimo pratimais palaikyti žemesnę kūno temperatūrą.

Deguonies biochemijos patriarcho Bruce N. Ames   metileno mėlio tyrimai gerontologine kryptimi  teikia vilties, kad ši medžiaga daro iš tiesų  didelę  įtaką ląstelės ilgaamžiškumui. Paskutinis jo ir jo mokinių  straipsnis šia tema paskelbtas žurnale FASEB Journal. Pasirodo, kad ši hidrofobiška medžiaga turi silpną teigiamą elektrinį krūvį ir dėl to gerai prasiskverbia į ląstelę, kurioje kaupiasi mitochondrijose. Metileno mėlio oksidaciniai/redukciniai ciklai su jo bespalvės formos susidarymu gali sietis su mitochondrine elektronų pernešimo grandine ir tuo pačiu ši metileno forma, turinti antioksidacinį efektą, stabiliai palaikoma pastovios koncentracijos. Dėka to nanomolekulinės metileno mėlio koncentracijos sukelia visą eilę teigiamų efektų:  kultivuojamiems fibroblastams suteikia daugiau kaip 20 papildomų dalijimosi ciklų, saugo ląsteles nuo senėjimo, kurį indukuoja vandenilio peroksidas, sumažina aktyvaus deguonies  generavimo kiekį ir t. t. Metileno mėlio toksiškumas yra nedidelis, todėl tai teikia vilčių praktiniame jo panaudojime.

Kol kas bandymai atlikti mėgintuvėlyje, lauksime rezultatų in vitro.

Yra vienas labai geras vaistas – nootropilas (piracetamas). Savo struktūra tai amino rūgštis. Piracetamu galima gydyti ligas, o galima juo ir šiaip stiprinti organizmą, pašalinti nuovargį. Tai vaistas išrastas 1962 metais Belgijoje. Nuo to laiko buvo išrasta daugybė jo atmainų, bet nė viena iš jų dar neaplenkė originalo. Iki dabar jis išlieka pačiu stipriausiu gydančiu ir bendrai stiprinančiu vaistu, kai reikalą turime su nervų sistema. Ligoniams jis skiriamas gydymui, sportininkams – rezultatų pagerinimui. Tik viena bėda – jis, kaip ir dauguma vaistų „tobulinamas“. Jei pirmais metais po išradimo šio vaisto užtekdavo pavartoti labai mažas dozes ir šis vaistas veikdavo, tai vėliau gydomosios dozės augo kaip ant mielių, o gydomasis efektas išliko toks pat. Viskas prasidėjo nuo miligramų, o baigiasi gramais, kurie sėkmingai virsta šlamančiais farmacininkų kišenėse. Apetitas – reiškinys, augantis bevalgant.

  Onkologinio susirgimo priežastis visada yra viena iš dviejų, o ne viena iš vienos, kaip mano oficialioji medicina. Pirminė vėžinio susirgimo priežastis yra ilgalaikis organizmo metabolizmo proceso pažeidimas, ko pasėkoje organizme įsivyrauja vienokia ar kitokia mikroflora ir mikrofauna, priklausomai nuo to į kurią pusę metabolizmas nukrypo – į anabolizmą ar katabolizmą. Metabolizmas susideda iš dviejų fazių – anabolizmo ir katabolizmo. Taigi ir vėžinio susirgimo kilmė vienu atveju gali būti anabolinė, kitu -  katabolinė. Esant anabolinei vėžio kilmei, gydymas anaboliniais vaistais visada turės liūdnas pasekmes, kaip ir katabolinį susirgimą gydant katabolikais. Gydant  katabolinės kilmės onkologinį susirgimą anaboliniais vaistais, būtina kasdien sekti organizmo metabolizmą ir nepražiopsoti to momento, kai reikės anabolinius vaistus pakeisti kataboliniais. Tokia anabolinių-katabolinių vaistų kaita turi būti vykdoma iki visiško pasveikimo. Onkologine liga sirgęs ir pasveikęs žmogus  tolimesniame gyvenime turi ypatingą dėmesį skirti anaboliniam - kataboliniam balansui savo organizme.

    Gydymas radioaktyviu spinduliavimu efektyvus tik tuo atveju, jei ligonis serga anaboline vėžio forma (organizme dominuoja anabolizmas). Toks „gydymo“ metodas ligonius su kataboline vėžio forma pasiunčia anapilin. Ligoniai, sirgę anaboline forma, po švitinimo dažniausiai pasveiksta ir, jei nesilaiko anabolinio - katabolinio režimo, po kurio laiko vėl suserga, bet jau kataboline vėžio forma. Tokiu atveju, jei vėl bus panaudotas radioaktyvus švitinimas,  sėkmės gydyme tikėtis negalima. Esant katabolinei vėžio formai gydymas švitinimu yra pražūtingas.

    Kova su pasekmėmis (vėžinėmis ląstelėmis ar parazitais) nepašalinus priežasties bus arba bevaisė, arba jos sėkmė trumpalaikė. Šalinant pasekmes, būtina šalinti ir priežastis jas sukėlusias.

Pasaulinės sveikatos organizacijos testas, plačiai naudojamas daugiau kaip 30 metų. Tyrimai parodė, kad atsakius į testą 289 žmonėms – vieno iš jų gyvybė išgelbėta.

Klausimai ir jų balai atitinkamai: 0, 1, 2, 3 и 4

Kaip dažnai vartojate alkoholį?

0) niekad  1) kartą per mėnesį ar rečiau  2) 2-4 kartus per mėnesį 3) 2-3 kartus per savaitę 4) 4 ir daugiau kartą per savaitę.

Kokia jūsų įprastinė dienos alkoholio dozė, kai geriate jį?

0) degtinė 40-75 ml   1) 75-150 ml   2) 150-200 ml   3) 200-300 ml   4) 300 ml ir daugiau

stiprus vynas:

0) 75-200 ml  1) 200-300 ml  2) 300-500 ml  3) 500-750 ml  4) 750 ml ir daugiau

sausas vynas:

0) 75-300 ml 1) 300-500 ml 2) 500-700 ml 3) 700-1000 ml 4) 1 litras ir daugiau

alus:

0) 250-750 ml 1) 1,5-2 buteliai 2) 2-3 buteliai 3) 3-5 buteliai 4) 5 buteliai ir daugiau

Kaip dažnai išgeriate daugiau kaip 180 ml degtinės, 750 ml vyno ir 1 l alaus?

0) niekada 1) rečiau kaip 1 kart per mėnesį 2) 1 kart per mėnesį(kas mėnesį) 3) 1 kartą per savaitę (kas savaitę) 4) kasdien arba beveik kasdien.

Kaip dažnai per paskutinius metus pajautėte, kad pradėjus gerti, negalite sustoti?

0) niekada  1) mažiau kaip 1 kartą per mėnesį 2) 1kart per mėnesį(kas mėnesį) 3) 1 kartą per savaitę (kas savaitę) 4) kasdien arba beveik kasdien.

Kaip dažnai per paskutinius metus jūs nepadarėte to , ko iš jūsų buvo laukiama?

0) niekada  1) mažiau kaip 1 kartą per mėnesį 2) 1kart per mėnesį(kas mėnesį) 3) 1 kartą per savaitę (kas savaitę) 4) kasdien arba beveik kasdien.

Kaip dažnai per paskutinius metus jums buvo būtina išgerti ryte, kad pataisyti sveikatą po vakarykščio išgėrimo?

0) niekada  1) mažiau kaip 1 kartą per mėnesį 2) 1kart per mėnesį(kas mėnesį) 3) 1 kartą per savaitę (kas savaitę) 4) kasdien arba beveik kasdien.

Kaip dažnai per paskutinius metus jautėte kaltę ar atgailą po išgėrimo? 

0) niekada  1) mažiau kaip 1 kartą per mėnesį 2) 1kart per mėnesį(kas mėnesį) 3) 1 kartą per savaitę (kas savaitę) 4) kasdien arba beveik kasdien.

Kaip dažnai per paskutinius metus jūs nesugebėjote dėl išgėrimo atsiminti kas buvo vakar, kai gėrėte?

0) niekada  1) mažiau kaip 1 kartą per mėnesį 2) 1kart per mėnesį(kas mėnesį) 3) 1 kartą per savaitę (kas savaitę) 4) kasdien arba beveik kasdien.

Ar buvo kada nors jūsų išgėrimai jūsų ar kitų žmonių sužalojimų priežastimi?

0) niekada  1) taip, bet tai buvo anksčiau kaip prieš metus  2) taip, šiais metais.

Ar buvo, kad artimasis, pažįstamas, gydytojas ar kitas medicinos darbuotojas būtų išreiškęs susirūpinimą jūsų alkoholio vartojimu arba būtų pasiūlęs mesti gerti?

0) niekada  1) taip, bet tai buvo anksčiau kaip prieš metus  2) taip, šiais metais.

Didesnis balų skaičius už 8 ar lygus jam, perspėja  apie pavojų: didelė tikimybė, kad žmogus piktnaudžiauja alkoholiu.

   JAV ligų ir jų profilaktikos centras paskelbė daugiau kaip 2500 JAV gyventojų tyrimų, kuriais buvo nustatinėjamas bisfenolo A kiekis organizme, rezultatus. Pasirodė, kad daugumos tirtųjų organizmuose bisfenolo A  kiekis  viršijo leistinas ribas. Labiausiai šis efektas išreikštas pas vaikus. Bisfenolas A į organizmą pakliūna iš įvairių plastikinių pakuočių. Šios medžiagos poveikis pirmiausia pasireiškia organizmo endokrininės sistemos sutrikimais. Bandymuose su laboratoriniais gyvūnais buvo nustatyta, kad bisfenolas A skatina nutukimą, stabdo augimą, skatina prostatos vėžį.

JAV tyrėjų darbe, publikuotame leidinyje „Environmental Health Perspectives“, duodami bisfenolo A metabolitų šlapime duomenys. Metabolito turinys kito plačiose ribose - nuo 0,4 iki 149 mkg/l (vidutinė reikšmė 2,6 mkg/l) .Iš šių duomenų buvo įvertinti kasdieninio biosfenolo A suvartojimo lygiai, kurie pasirodė aukštesni už leistiną 50 mkg/l normą, nustatytą vaistų ir maisto produktų kontrolės Valdybos.

    Kitas svarbus faktas tas, kad vaikų biosfenolo A lygis aukštesnis už paauglių, o tų savo ruožtu už suaugusiųjų.

Amerikiečių mokslininkai pirmą kartą gavo kiekybinius rezultatus, kurie toliau bus panaudoti įvertinant polimerinių pakuočių įtaką žmogaus sveikatai.

   Viename iš Rusijos institutų buvo tirtas vanduo, filtruotas trimis skirtingais filtrais, vienas iš kurių buvo vandens filtras „Izumrud“ ( jis ypatingas tuo, kad juo išfiltruotas vanduo tampa aktyvus ir turi apie  –200 mV eletrinį krūvį).Buvo patebėta, kad vanduo iš filtro „Izumrud“ tirpdo PET butelį (dabar pati populiariausia plastikinė pakuotė) ir dalis polimerinių junginių ištirpsta vandenyje. Šviežiai išspaustos vaisių, daržovių sultys taip pat yra neigiamo krūvio ir yra biologiškai aktyvios. Taigi tikėtina, kad jos taip pat tirpdo PET pakuotę.

Išvada:

 Vartoti reikia stiklinę tarą ir vengti polimerinės.

   E.V.Aleksejeva atliko sergančiojo vėžiu kraujo plazmos tyrimą ir tai aprašė moksliniame darbe „Mikropasaulis žmogaus kraujyje : Kodėl mes sergame vėžiu”  (”Микромир в крови человека:  Почему мы болеем раком”)

Leidykla «Новый Центр» г. Москва 2005г.

 

Tyrimai buvo atliekami  rastrinės elektroninės mikroskopijos metodu daugiau kaip 30 metų, rastriniu elektroniniu mikroskopu su energo-dispersiniu priedėliu jame, kuris leidžia nustatyti stebimo objekto cheminę sudėtį.Mikroskope buvo įrengta speciali vaizdo valymo sistema, leidžianti matyti objektus iki 1 angstremo dydžio. Tepinėliai buvo ruošiami ant specialios medžiagos, padengiant kraujo plazmos monosluoksniu jos paviršių, kad išvengti paties stiklo sudėties įtakos energo-dispersiniame tyrime. Onkologinių ligonių kraujo mėginiai buvo pateikti Rusijos federacijos Onkologijos centro. Darbas baigtas buvo tik tada, kai buvo gauti stabiliai pasikartojantys rezultatai. Naujos informacijos pasirodymas, tiriant periferinio kraujo tepinėlius, esminių pakitimų į jau žinomą medžiagą neįnešė. Atliktas darbas padėjo išsiaiškinti kiekvieno mikroorganizmo vystymosi ciklą ir rasti jo dauginimosi formas;išskirti jų tarpe evoliuciškai įsitvirtinusią mikroflorą (kaip vėliau paaiškėjo, ir fauną).

  Visas vėžinio susirgimo vystymosi periodas lydimas deguonies kiekio mažėjimo kraujo plazmoje. Ši logiška išvada padaryta iš sekančių stebėjimų:

- pirma, didėjant susirgimui, kraujo plazmoje stipriai didėja mikroorganizmų kiekis;

- antra, mikroorganizmų gyvenimo veiklos produktai pažeidžia kraujo plazmos sudėtį, kas pablogina eritrocitų gebėjimą pernešti deguonį.

 Mažėjant eritrocitų pristatomam deguonies kiekiui, ima dominuoti procesai artimi anaerobiniams, ima daugintis mikroflora ir mikrofauna. Mikroorganizmų gyvenimo ciklas, esant laipsniškam perėjimui prie mitybos su sumažintu deguonies kiekiu kraujo plazmoje, tampa vis sudėtingesnis.

Bendras griežtų anaerobų ir deguonį gaminančių mikroorganizmų gyvenimas vienoje sistemoje, reikalauja specialaus anaerobų apsaugos mechanizmo nuo tos sistemos gaminamo deguonies.Tokią funkciją atlieka organizmai, sudarantys buferinį sluoksnį. Pavyzdžiui, terminiuose laukuose – tai termofilinės bakterijos, energingai naudojančios deguonį. Žmogaus kraujyje buferiu yra grybšis (tam tikras mikroskopinis grybas su nenariuota grybiena). Jo dydis yra labai mažas. Dėl savo mažų gabaritų jis yra mažai ištirtas.Grybšis, gyvenantis mūsų kraujyje, turi gebėjimą reguliuoti deguonies patekimą į kraują. Toks deguonies reguliavimo būdas būtinas deguonies kiekio pastovumo palaikymui kraujo plazmoje. Tai apsaugo sistemą nuo žūties, esant deguonies kiekio svyravimams atmosferoje ar vandens terpėje.

 Kraujo plazmos terpė evoliuciškai įsitvirtino tokioje būsenoje, kuriai esant, nusistovi pusiausvyra tarp eritrocitų pristatomo ir grybšio sugeriamo deguonies kiekio. Bet tai nereiškia, kad eritrocitų ir grybšio kraujyje turi būti vienodas kiekis.

Grybšių veikla primena fermentų veiklą, tiksliai atsekančią ištirpusio deguonies perteklių savo egzistavimo terpėje.

 

1  

2 

3 

   Nuotraukose 1, 2, 3 grybšio vystymosi etapai. Centre tarp dviejų eritrocitų iš nedidelės sporos prasideda grybšio vystymasis. Pradžioje sporoje atsiranda įduba. Po to, mažos ataugėlės ant grybšio kūno pagalba, vyksta mitybinių medžiagų įsiurbimas iš kraujo plazmos grybšio micelės sintezei. Pasiekęs standartinį savo dydį, grybšis palaipsniui įgauna eritrocito dydį ir formą.

  Medicinoje naudojami standartiniai tepinėlių dažymo metodai neleidžia atskirti grybšio nuo eritrocito (tai pagrindinė kraujo laboratorinių tyrimų klaida, nustatant eritrocitų kiekio padidėjimą).

  Stebėti grybšius galima tik energodispersiniu metodu ir naudojant dažiklį, kuris buvo parinktas mikroorganizmo stebėjimo proceso metu. Žinant grybšio formą, stebint paprastu mikroskopu, jį galima atskirti nuo eritrocito tik dauginimosi momentu.

   Tyrinėjant sergančių vėžiu ir sveikų žmonių periferinį kraują buvo aptiktos neįprastos ląstelės. Vienos  iš jų šviesos mikroskope atrodė neįprastai.

Vaizdelis priminė mokyklinį bandymą su metalo drožlėmis ir magnetu. Geležies drožlės magneto poliuose sudarė tarsi vėduokles. Lygiai taip pat buvo išsidėstę eritrocitai apie ląstelę, kurios dydis buvo šiek tiek mažesnis už eritrocitą. Lygiai toks pats vaizdas matėsi ir elektroniniame mikroskope, kadangi ląstelės ir eritrocitai skyrėsi savo kontrastu – jos atrodė daug šviesesnės už kitas ląsteles ir eritrocitus. Tai reiškia, kad jų apvalkalas yra kitokios cheminės sudėties. Tyrimas energo-dispersiniu metodu parodė, kad mikroorganizmas turi ploną silicio dioksido apvalkalą ne storesnį už 100 А° .Būtent šis apvalkalas keitė kontrastą vaizde. Taip tarp daugelio kitų kraujo ląstelių buvo išskirtas antras mikroorganizmas, įeinantis į evoliuciškai įsitvirtinusios mikrofloros ir mikrofaunos sudėtį žmoguje.

Siūlė, per kurią vyksta ląstelės išsukimas, gerai matoma nuotraukoje 4. Laipsniškas ląstelės išsukimas gerai matomas nuotraukose 5 ir 6. Ląstelių vystymosi stebėjimas laike leido priskirti jas diatominiams dumbliams – diatomėjams. 

                                     

4                                             

5

6 

    Diatominiai dumbliai – tai ypatinga vienaląsčių organizmų grupė, išsiskirianti iš kitų - silicio dioksido apvalkalu, paprastai susidedančio iš protoplasto . Celiuliozinio apvalkalo, kaip kiti dumbliai, jis neturi. Diatomėjai – tai po vieną gyvenantys organizmai, kartais susijungiantys į įvairių tipų kolonijas. Apvalkalo storis priklauso nuo silicio kiekio aplinkoje, kurioje jis gyvena. Kai kurioms jo rūšims būdingi voliutino lašeliai ląstelėse, turintys balkšvai žydrą blizgesį. Voliutinas netirpsta eteryje ir, dažant metileno mėliu, jis įgauna raudonai –violetinį atspalvį. Maži voliutino lašeliai pasklidę po visą citoplazmą. Kaip mitybinė medžiaga diatomėjo ląstelėje dar sutinkamas leukozinas. Vitaminas В12 taip pat būtinas diatomėjo vystymuisi. Apvalkalą pagamina pati ląstelė savo gyvybinės veiklos procese. Diatomėjai mineralinių medžiagų įsisavinime yra plastiški, galutinis jų gyvybinės veiklos produktas yra riebalai, o ne angliavandeniai. Silicis diatomėjuose yra įsisavinamas silpnos silicio rūgšties ar organinių junginių formoje. Suaktyvėjusio dauginimosi metu rudenį ir pavasarį, silicio pareikalavimas diatomėjuose išauga. Stebint diatomėjų dauginimasi mūsų organizme, galima pažymėti, kad labiausiai jis dauginasi rudenį.

Rudenį yra vartojama daug augalinės kilmės produktų. Padidintas silicio kiekis juose sužadina mikroorganizmą ir jis ima daugintis – silicio junginiai ir paskatino šį mikroorganizmą kraujyje atsirasti.

  Aktyviai besidaugindamas diatominis dumblis naudoja vitaminą В12 , todėl didinant jo kiekį kraujyje, galime padidinti ir dumblių kiekį kraujo plazmoje.

Priklausomai nuo išorės sąlygų diatomėjai gali daugintis belytiniu arba lytiniu keliu, tuo pačiu vykstant branduolių fazių pasikeitimui (diploidinė ir haploidinė). Juose galima stebėti gametinę redukciją, kuri yra  charakteringa gyvūnų pasauliui. Mejozė vyksta susidarant gametoms, likusios ląstelės visada diploidinės. Nuotraukoje 7 , vaizduojančioje vieną iš dumblio  vystymosi momentų, kairėje parodyta moteriška gameta. Ji yra apvalios formos. Dešnėje parodyta vyriška gameta, ji klasikinės išvaizdos – su uodegėle. Apačioje parodytas eritrocito vaizdas. Tokiu būdu vienoje nuotraukoje matome visą „šeimynėlę“. Kas bus susiliejus vyr. ir mot. gametoms? Susiliejus skirtingos lyties – susidarys zigotos. Juk gametos laisvai plaukioja plazmoje ir pagal cheminius signalus lengvai viena kitą suranda. Mažos gametos gerai matosi greta didelės diatomėjo ląstelės . Išsivyniojimo momentu gametos gali būti apvalios ar ištemptos formos (nuotr.8,9). Tai primena paparčio sporų išbėrimą, sporofilo išsivyniojimo metu.

 

7

8

9

   Nuotr. 8 ir 9. Diatomėjo vaizdas iš kart po išsivyniojimo. Jis turi šiurkštų paviršių ir skirtingą formą.

    Diatomėjo gyvybinės veiklos produktai yra didelis kiekis riebalų. Organinė medžiaga, sukuriama diatomėjo, yra geras pašaras bakterijoms, grybeliams ir pirmuonims.

   Trečias mikroorganizmas, gyvenantis žmogaus kraujo plazmoje yra priskiriamas vienaląsčiams žiuželiniams mikroorganizmams. Tai gyvulinė ląstelė. Žiuželinis mikroorganizmas turi ilgą ir sudėtingą vystymosi ciklą. Šį ciklą suprasti pavyko tik po vienerių metų tyrimo, tiriant jaunos mirštančios moters kraujo tepinėlius. Iš pažiūros nekaltos išvaizdos padaras, kuris tokią išvaizdą įgavo tik todėl, kad kaip ir visiems teko kovoti už išlikimą, terpėje persotintoje kitų mikroorganizmų gyvybinės veiklos atliekomis.

    Sergančiojo kraujo plazma prisotinta dideliu įvairių mikroorganizmų gyvybinės veiklos atliekų - biostimuliuojančių medžiagų kiekiu, nedidelėje uždaroje erdvėje. Sergančio žmogaus organizme visiškai pažeistos visos biocheminės reakcijos, pažeista dujų apykaita kraujo plazmoje. Didelis poslinkis cheminėje pusiausvyroje iššaukia ir mikroorganizmų pasaulio pokyčius.

    Mikroorganizmui pereinant į kitą vystymosi formą, į  kraujo plazmą bus išskiriamos visai kitos gyvybinės veiklos medžiagos. Atsiranda visai naujos, lig šiol organizme nevykę, biocheminės ir cheminės reakcijos. To pasekmė – visiškai nauja baltymų sintezė mikroorganizmuose.

  Prisitaikant prie naujos gyvenimo terpės, mikroorganizmai panaudoja visus savo gebėjimus, įgautus per ilgą savo gyvavimo laikotarpį. Tiriamas mikroorganizmas pasiekė tobulybę anaerobinėje specifinėje terpėje, perpildytoje jam palankių augti faktorių. Nauja gyvybinė terpė jam atitinka paskutinę vėžinio susirgimo stadiją.

  Pirmuonis mikroorganizmas turi fago savybes, jis sugeba transformuoti žmogaus kraujo kūnelius. Kraujo kūneliai transformuojami dėl to, kad mikroorganizmai prisitvirtina prie žmogaus ląstelių, ištirpdo membraną ir suleidžia į jas savo genetinę medžiagą, ko pasekoje ląstelės ima daugintis jau pagal kitą programą.

  Per savo gyvavimo periodą gyvūnas-fagas spėja du kartus pasireikšti kaip fagas, praeiti du vystymosi ciklus. Ciklų skaičius priklauso nuo gyvų ląstelių skaičiaus, tinkančių fago dauginimuisi. Plazmos tūris ir eritrocitų skaičius jame riboja fagų dauginimosi skaičių iki dviejų.

  Kiekviename vystymosi periode naujos faginės ląstelės, kurios susidaro transformuojantis žmogaus ląstelėms – eritrocitams (fago palikuonių gamybos fabrikams), sudėtingėja.Jos sugeba sudaryti naujas fagų ląsteles, kurios tarpusavyje jau neatsiskiria.

Nuotraukoje 10 , centre parodytas eritrocitas, kuris deformuojasi veikiant pirmojo vystymosi ciklo fago ląstelei. Faginės ląstelės minta eritrocitais, palaipsniui išsiurbdamos juos.Gerai matosi šių dviejų ląstelių ryšys. Antro vystymosi ciklo faginės ląstelės jau neatsiskiria tarpusavyje ( nuotr. 11,12). Evoliucijoje tai yra daugialąstiškumo užuomazga.

  Gimę faginės ląstelės tęsia savo vystymasi jau kaip vienas organizmas, panaudodamas mitybai vėl žmogaus kraujo eritrocitus.

 Galimas atvejis, kad tokiam mikroorganizmui dauginantis didesniame skysčio tūryje, nei žmogaus kraujas, vystytųsi toliau į dar sudėtingesnį  daugialąstį organizmą.

10                                       

11  

12

  Pavadinkime aptiktą mikroorganizmą, parodytą nuotraukoje 13, „EVA- fagu“: viena iš gyvulinės ląstelės vystymosi formų.

Matosi plati uodega ir letenėlės. Jis dar surištas su tėviška ląstele. Gyvybinį „ EVA-fago “ vystymosi ciklą sudaro ląstelės, primenančios, pagal mokslininkų aprašymus, hydrorizą , kuri žmogaus organizme dažnai sutinkama antroje žmogaus gyvenimo pusėje.

Nuotraukose 14,15 parodyta vyriška ir moteriška ląstelės. Skirtingų lyčių ląstelės susijungia tolesniam savo vystymuisi, jei terpėje pasirodo tam tikri cheminiai signalai. Hydrorizos ląstelė atitinka žarnyno gyvūnus ir yra daugialąsčio gyvūno vystymosi pagrindas. 

13                                           

14

15

   Ant moteriškos hydrorizos (nuotr.16) gerai matosi gumburėlis, kuriame subręsta atskiros ląstelės, sugebančios suformuoti koloniją – daugialąstį darinį. Jo dar negalima vadinti daugialąsčiu organizmu, nes dar nėra diferencijuotų audinių, bet pradžia tolesniam perėjimui prie daugialąstiškumo jau yra. Ląstelė-hydroriza yra geras pagrindas vystytis ląstelių kolonijai, nes ji sugeba prisitvirtinti prie paviršiaus savo čiuptuvais, gerai matomais prie ląstelės pagrindo. Žmonių organizmuose ląstelė-hydroriza yra skirtinga, bet jos forma, pagal kurią ji lengvai atpažįstama, visada vienoda. Hydrorizos vystymasis prasideda nuo nedidelės ląstelės, kurią galime stebėti kraujo plazmoje, po to ląstelės  augimo procese jos sienelės prasiskiria, sudarydamos gražų „voratinklį“.

 Nuotraukose 17 ir 18 auganti hydrorizos ląstelė.

 Nuotraukoje 17 – centre parodyta ląstelės-hydrorizos augimo pradžia. Palaipsniui didėja atstumas tarp tinklo „siūlų“. Nuotraukoje 18 – dešnėje viršuje ląstelė – hydroriza užbaigė savo augimą ir pradėjo išsiurbinėti eritrocito turinį (kairėje). Išorinė eritrocito membrana yra pažeidžiama. Centre susidaro skylutė. Tokie procesai charakteringi vyresnio amžiaus žmonėms. Hydroriza yra stambi ląstelė, todėl ją matyti galima ir paprasto mikroskopo lauke. Pagal šito organizmo formas galima atsekti ir  mikroorganizmų, kurių negalima matyti paprastu mikroskopu, vystymosi spartą. Stebėjimai parodė, kad keičiantis evoliuciškai įsitvirtinusios mikrofloros ir mikrofaunos būsenai, vyksta greitas arba lėtas visų mikroorganizmų vystymasis, jų formų sudėtingėjimas. Tai žmogaus organizmui atsiliepia arba ligomis, arba senatviniais pakitimais. Pagreitėjęs diatomėjo vystymasis lydimas pagreitėjusio „EVA- fago“ vystymosi. 

16                                           

17

18

  Diatomėjas ir žiuželinis mikroorganizmai priskiriami mikroorganizmams, sugebantiems dauginimuisi panaudoti lytinį procesą. Atsiradęs lytinis dauginimasis skatino daugialąstiškumo atsiradimą, o vėliau – mikroorganizmų su diferencijuotais audiniais atsiradimą, tai yra su audiniais , sugebančiais daugialąsčiame organizme atlikti tam tikras funkcijas.

   Susirgimo pradžioje nėra pastebima žmogaus organizmo reakcija į  mikroorganizmų pasaulį  jo kraujyje, todėl, kad žmogus yra pirminių mikroorganizmų palikuonis ir jų baltymas panašus į žmogaus baltymą. Pirmuonio biomasę iki 50 procentų sudaro baltymas. Šio baltymo bioaktyvumas yra  tame, kad jis turi visas nepakeičiamas amino rūgštis. Laisvųjų amino rūgščių turinys pirmuonyje yra kur kas sudėtingesnis, negu mikrodumbliuose, bakterijose ar gyvūnuose. Polisacharidų įvairovė, susintetinta pirmuonių, yra labai didelė. Dabartiniu metu yra nustatyta, kad fosfolipidai ir polinesočiosios riebiosios rūgštys žiuželiniuose yra tokios pačios sudėties ir struktūros, kaip ir žmogaus ar gyvūno. Mokslininkų pažymima, kad kultivuojant pirmuonis, stebima jų savireguliacija, kurią įtakoja pasikeitęs aplinkos pH (rūgštingumas). Keičiantis aplinkos rūgštingumui, vyksta pirmuonio mikroorganizmo persijungimas į kitokią medžiagų apykaitą, lydimą ir jo išvaizdos pasikeitimo. Vystymosi formų kaitą sąlygoja išorės sąlygų kitimas.

   Mūsų kraujyje gyvenantys mikroorganizmai – tai dėsningas derinys, biocenozė, pasižyminti ypatingu stabilumu visos Žemės istorijos raidoje, leidusi žmogui - gyvam organizmui, susiformuoti, išlikti ir  gyventi toliau.

  Gyvybės istorijai Žemėje chrarakteringa pastovi biocenozių kaita. Kiekviena ekosistema užleidžia vietą sekančiai. Kad suprasti ligų ir senėjimo priežastis, turime ekosistemoje išanalizuoti joms atitinkančias  biocenozes. Naujo mikroorganizmo įsikišimą į jau egzistuojančią ekosistemą – kraujo plazmą, būtina analizuoti kaip infekciją į tą sistemą. Infekcijos rezultatas priklauso ne tik nuo pačio mikroorganizmo, bet ir nuo visų ekosistemoje  gyvenančių mikroorganizmų.

  Vėžinis susirgimas vystosi, kai į evoliuciškai nusistovėjusią kraujo mikroflorą ir mikrofauną įsiterpia dar trys persistentinės mikroorganizmų formos, o gyvybinė terpė palanki vystymuisi nors vienam iš tų trijų. Pradžios lyderiu yra gumbelinė bakterija, bet laimėtoju sunkioje kovoje už išlikimą ekosistemoje – tai plėšrusis grybšis.Plėšrusis todėl, kad jis iš tikro „ėda“ žmogaus kraujo kūnelius.19 nuotraukoje parodytas „gaudantis žiedas“, kuriuo dažnai naudojasi mikroorganizmai, kad sugauti grobį. Vienok, toks „medžioklės“ būdas naudojamas retai – p.grybšis juo naudojasi tik tam tikroje savo vystymosi stadijoje. Tam, kad mikroskope pamatyti kaip vystosi grybšio sporos ir „gaudymo žiedai“,  reikalinga didelė stebėtojo kantrybė. 20 nuotraukoje parodytas irgi plėšrusis grybšis tarp dviejų eritrocitų. Jis po truputį augina savo kūno tūrį, panaudodamas medžiagas, esančias kraujo plazmoje. Virš eritrocito toks grybšis jau suformavo savo micelę, jam telieka patikimiau pasislėpti nuo visų, įgaunant eritrocito išvaizdą, „užlyginti“ visus paviršius, „ pritraukti visas kojeles“. Ir tai daryti jam sekasi. Sekasi jau kuris laikas, nors vėžio sukėlėjo priežastis intensyviai ieškoma.

  Tarkime, kad  įvyko lazdelinės bakterijos įsiskverbimas į kraujo tėkmę. Nors ji ir paprasta lazdelinė bakterija, bet savo vystymosi etapuose ji parodo tokias savybes, kurios tik patvirtina jos aukštą organizacijos lygį. Toks lygis galėjo susiformuoti tik biocenozėje – mikroorganizmų bendrijoje ir paveldimai įsitvirtinti tam tikroje, ilgai išlikusioje gyvavimo terpėje. Lazdelinė bakterija pradeda augti į pakankamai didelius beformius darinius. Visa tai vyksta po vieningu apvalkalu. Augimo pradžia parodyta 21 nuotraukoje.Viršutinėje bakterijos dalyje vyksta sporų subrendimas. Jos nuotraukoje šiek tiek šviesesnės. Sporų augimas po vienu apvalkalu gali pasiekti pakankamai didelį tūrį. Pavyzdžiui 22 nuotraukoje parodyta tik dalis to, ką gali sukurti tokios lazdelinės bakterijos. Galima sulyginti sporų dydį su greta esančia bakterija.                                         

19                                

20

21

   Tam tikru momentu įvyksta apvalkalo plyšimas ir visas turinys, susidedantis iš smulkiausių sporų, išsilieja į kraujo plazmą(nuotr. 23). Pakliuvę ant kraujo kūnelių, dalis sporų įsiskverbia į juos, kita dalis vystosi autonomiškai. Ten, kur susikaupia daug sporų, susidaro zonos visiškai be kraujo kūnelių. Tokios zonos gerai matomos rastriniu elektroniniu mikroskopu, nes jos kitokio kontrasto, kas byloja apie kitokią cheminę sudėtį, skirtingą nuo supančios aplinkos. Tai gali būti toksinai – nuodai sugebantys suardyti visa kas gyva.

Lazdelinės bakterijos vystymosi pradžia skatina greitą plėšriojo grybšio dauginimasi. Tuo metu jis lengvai atpažįstamas net ir po paprastu mikroskopu. Jeigu kraujo plazmoje, ten kur pradeda daugintis lazdelinė bakterija, yra ir plėšrusis grybšis, tuomet  šių dviejų mikroorganizmų simbiozė paskatina atsirasti trečią visai naują mikroorganizmą – simbiotinį audinį.

Spora „užgriebiama“ p.grybšio kūno jo micelės augimo metu. Simbiotinio audinio paviršius lengvai grūdėtas ir ribotų matmenų (24 nuotrauka: audinio augimas su smulkiagrūde pavioršiaus struktūra.Simbiotinis audinys dar turi tarpusavio ryšį su p.grybšiu. Charakteringa vyresnio amžiaus žmonėms). Simbiotinio audinio dydis priklauso nuo pradinio p.grybšio kiekio.

Po to, kai simbiotinis audinys paliks grybšio micelės paviršių, matosi joje nedidelė angelė. Iš grybšio telieka apvalkalas. Visa vidinė dalis sunaudojama simbiotinio audinio sintezei.Po to simbiotinis audinys ima augti. 

22                                           

23

24

   Tyrimai rodo, kad  simbiotinis audinys subyra į mažiausias daleles, kurios kraujyje elgiasi kaip tikros grobuonys. Jos uždengia savimi kraujo ląsteles ir ištirpdo jas savo fermentais. Jei kraujo terpė nepalanki tolesniam aktyviam simbiotinio audinio vystymuisi, tai toks audinys liks kraujo plazmoje susisukęs į vamzdelį , kurį lengva stebėti dėl jo didelių išmatavimų.

    Lazdelinės bakterijos įsikišimas į mūsų mikrofloros ir mikrofaunos biocenozę labai nepalankus  žmogui. Tik vienos lazdelinės bakterijos vystymasis mūsų kraujyje pažeidžia kraujo ekosistemos pusiausvyrą, netenkama didelio kiekio eritrocitų, įvyksta evoliuciniai mikroorganizmų ir terpės pokyčiai.

  Stebėjimai rodo, jog vienos infekcijos neužtenka tam, kad pradėtų vystytis vėžinis susirgimas ir auglio augimas. Reikalingos specifinės infekcijos, sugebančios ne tik daugintis, bet ir išrasti ką nors naujo ir unikalaus.

  Simbiozė vyksta taipogi tarp gumbelinės bakterijos ir plėšriojo grybšio. Savo forma, dydžiu ir išvaizda plėšrusis grybšis nesiskiria nuo grybšio, įeinančio į žmogaus mikrofloros ir mikrofaunos sudėtį, bet jis skiriasi savo dauginimosi forma ir agresyvumu kitoms kraujo ląstelėms.

  Plėšrusis grybšis savo micelės formavimo procese paima į save gumbelinės bakterijos sporą ir simbiozėje sudaro audinius su įvairių formų metametrine simetrija: nuo tiesinių,žiedinių iki daug sudėtingesnių struktūrų (nuotraukos 25-28). Metamerai gerai matomi visose audinių formose. Be to metamerai taip greitai užsitraukia „plėvele“, kad pačių metamerų riba greitai išnyksta, susidaro vientisas baltyminis fragmentas, polimeras. Metamerinė audinio sandara, tai yra savotiška simetrijos rūšis – segmentacija, yra vienas iš svarbiausių evoliucijos etapų. Stuburinių metamerinė sandara aiškiai matoma tik ankstyvose gemalo vystymosi stadijose. Vidinė organų išdėstymo tvarka paklūsta metamerinei sandarai. Daugybinis tų pačių darinių ir organų pakartojimas vadinamas polimeriniu.

  Esant tam tikroms sąlygoms žmogaus kraujyje gali prasidėti polimerinių darinių, susidedančių iš metamerų, augimas, kurių paviršiai labai greitai užsitraukia plėvele. Tokie audiniai gali įeiti į vėžinių auglių sudėtį.  

25

26

27

    Nuotraukos 25-27. Įvairios audinių formos iš metamerų.Parodyta metamerų išsidėstymas, formuojantis įvairias audinių formas ir jų dalinis užtraukimas plėvele. Charakteringa užleistai ligos formai.

Nuotrauka 28. Simbiotinis audinys, kurio statyboje tik dalinai panaudoti metamerai. Jie gerai matomi centre per visą audinio ilgį. Charakteringa užleistam vėžiniam susirgimui.                                       

28                                       

29  

30

    Grybšiai organiniame pasaulyje užima ypatingą vietą. Jie neturi chlorofilo, todėl  mitybai turi naudoti kitas organines medžiagas. Reiškia plazmoje jie yra heterotrofiniai. Kraujo plazmoje organinių junginių grybšių vystymuisi yra pakankamai. Daugelį iš jų sukuria diatomėjas, kuris intensyviai dauginasi kartu su kitais mikroorganizmais, pereidamas prie evoliuciškai sudėtingesnių vystymosi formų.Gumbelinės bakterijos pasirodymas kraujo plazmoje skatina kauptis azotą, o būtent jis ir reikalingas diatomėjo vystymuisi.

 Azoto kiekio padidėjimas maitina plėšrųjį grybšį. Jis, savo ruožtu, užtikrina tos pačios gumbelinės bakterijos vystymasi, nes naikina deguonį, kuris yra mirtinas gumbelinei bakterijai. Būtent šis grybšis turi superfermentinių savybių, teigiamai įtakojančių gyvybinės terpės susidarymą, kuri yra naudinga augalinei gyvybei. Kadangi azotą fiksuojanti gumbelinė bakterija yra užgimusi anaerobinėje aplinkoje, ji gali egzistuoti tik plėšriojo grybšio draugijoje, kuris garantuoja mažesnę deguonies koncentraciją kraujyje ir tinkamas sąlygas jai daugintis.

 Plėšrusis grybšis kartu su bakterijomis ruošia gyvybinę terpę diatomėjui ir tolesniam jo perėjimui į daugialąstį  vystymasi.

  Mokslininkai mano, kad daugialąsčių augalų ir gyvūnų vystymasis vyko tuo pačiu metu. Gautas tyrimų rezultatas būtent tai ir patvirtina. Kartu su diatomėju besivystantis ir žiuželinis mikroorganizmas – ląstelė hydroriza yra pagrindas pereinant prie daugialąstiškumo.

Į įprastinę žmogui biocenozę įsiterpus įvairiems mikroorganizmams, biocenozė kinta dviem kryptimis:

- pirmu atveju įsiterpusi infekcija biocenozę pakreipia prie sąlygų tinkamų vystytis augalinei ląstelei – diatomėjui ir jo perėjimui į daugialąstiškumą.

- antru atveju – infekcija pakeičia biocenozės balansą, leidžiantį sėkmingai vystytis gyvulinei ląstelei – žiuželiniam mikroorganizmui ir jo perėjimui prie daugialąstiškumo.

    Diatomėjo ir žiuželinio mikroorganizmo ląstelės turi savo genome vystymosi formas, leidžiančias pereiti prie daugialąstiškumo. Be infekcijos diatomėjo ir žiuželinio mikroorganizmo vystymasis pasibaigtų vienaląstiškumu, tai yra nepasiektų ląstelių vystymosi formos, būtinos perėjimui prie daugialąstiškumo.

 Bet kurio mikroorganizmo įsiterpimas į biocenozę sukels įvairaus sunkumo susirgimą. Būtina pažymėti, kad maitinantis tam tikrais maisto produktais, vartojant vaistus galima priartinti ir ligą, ir senatvę. Į kraujo plazmą patenkančios medžiagos įtakoja mikroorganizmų dauginimasi ir vystymasi kraujyje. Gyvulinė ir augalinė ląstelė yra antagonistai. Pristabdydamos viena kitos vystymasi, jos palaiko tam tikrą mikroorganizmų balansą kraujyje ir neleidžia  perdaug greitai daugintis. Be to jos palaiko tam tikrą mitybinį balansą žmogaus organizme.

 Paanalizuokime kas įvyksta, kai į sveiko žmogaus biocenozę (kurioje jau yra trijų rūšių mikroorganizmai) įsiskverbia dar trys rūšys:lazdelinė bakterija, plėšrusis grybšis ir gumbelinė bakterija. Jų įsiterpimas gali vykti ir ne vienu metu. Greičiausiai taip ir vyksta, nes labiausiai paplitusi yra lazdelinė bakterija. Rezultatas – kraujo plazmoje vienu metu ima santykiauti ir vystytis šeši mikroorganizmai, priklausantys skirtingoms rūšims. Visus mikroorganizmus galima analizuoti kaip laisvai gyvenančius kraujo plazmoje.

  Diatomėjo vyriškos ir moteriškos gametos suranda vienos kitas ir sudaro mikroorganizmus jau su dvigubu chromosomų rinkiniu – sporofitus. Kraujyje vyksta aktyvus gametafitų ir sporofitų augimas. Kiekviena spora duoda pradžią dvilyčiam gametofitui. Į vyriško ir moteriško gametofito vystymasi galime žiūrėti kaip į atskirų fiziologiškai savistovių mikroorganizmų vystymasi. Esant vėžinio susirgimo paaštrėjimui intensyviai vyksta diploidinė ir haploidinė diatomėjo vystymosi fazės. Kaip patvirtina atlikti tyrimai, nė viena diatomėjo vystymosi fazė nedingsta. Vėlesnėse vėžinio susirgimo stadijose žmogaus organizme aptinkamos diatomėjo vyriškos ir moteriškos gametos, kurios aiškiai skiriasi nuo kitų mikroorganizmų. Ant sporofito ir gametofitų prasideda įvairios formos siūlinių darinių formavimasis, vos pastebimų ant ląstelės paviršiaus. Vėliau ant jų formuojasi pumpurai (nuotraukos 29,30).

 Atskiri pumpurai ir jų sankaupos yra savistoviai mikroorganizmai – „klajūnai“. Jie gali duoti augimo pradžią dukteriniams  organizmams, tai yra naujiems augliams.

 Panaudodamos skystą terpę – kraujo plazmą, žiuželių pagalba vyriškos gametos lengvai juda prie moteriškų diatomėjų augalų. Bet kraujo plazmoje galime sutikti ir laisvai plaukiojančių moteriškų gametų. Dvi skirtingų lyčių gametos gali apsijungti  ir taip sustiprinti savo buvimą kraujo plazmoje. Siūlinis darinys ant gametofitų, panašus į daugelio žemųjų augalų vystymasi, yra daugialąstė pradžia, ant kurios auga kolonija pumpurų ir prasideda siūlo šakojimasis ir kryptingas augimas. Viršūninė siūlo ląstelė dominuoja siūlo šakojimosi reguliavime. Viršūninės siūlo ląstelės augimo reguliatoriai ir jų migracija į žemiau sekančias ląsteles nusako šakojimosi ir augimo charakterį. Siūlo augimas priveda prie rizoidų susidarymo, pirminių augalo - diatomėjo šaknų plaukelių. Plaukeliai užtikrina būsimo augalo prisitvirtinimą prie substrato (žmogaus organizmo ląstelės), ir prasiskverbdami vis gilyn ir gilyn, aprūpina augalą būtinomis mitybinėmis medžiagomis. Tokiu būdu iš mažos sporos, kurią  sunkiai pavyko aptikti tik su rastriniu elektroniniu mikroskopu, žmogaus organizme susidaro vėžinis auglys .

  Kas sąlygojo diatomėjo vystymasi nuo vienaląsčio iki daugialąsčio? Tam tikra terpė – specifinė kraujo plazmos sudėtis, pasikeitusi dėl mikroorganizmų ir žmogaus organizmo ląstelių gyvbinės veiklos produktų. Į kraujo plazmos biocenozę įsiterpus plėšriajam grybšiui, prasideda intensyvus visų į biocenozę įeinančių mikroorganizmų dauginimasis. Kokie gi jo gyvybinės veiklos produktai iššaukė tokius biocenozės pasikeitimus? Pats plėšrusis grybšis, būdamas biologiniu katalizatoriumi-fermentu, paruošia kraujo plazmą augalinės ląstelės vystymuisi.

 Dėka grybšio fermentinių savybių vyksta kraujo plazmos deguonies sujungimas ir kraujo plazmos praturtinimas azoto junginiais, tinkamais diatomėjo augimui. Tuo pačiu metu susidaro angliarūgštės dujos ir vanduo. Plazmos organinė medžiaga nuskursta.

  Paprastai grybai ir aukštesnieji augalai yra glaudžiame sąryšyje. Augalas pripildo rizosferinį sluoksnį savo šaknų išskyromis, turinčiomis įvairių energetinių medžiagų, sudarančių mitybinį substratą  puikiai tinkamą grybelių ir bakterijų vystymuisi. Grybšiai, gumbelinės bakterijos ir diatomėjas kaip atsargines mitybines medžiagas turi voliutiną (metachromatinines granules). Šios granulės susideda iš polimetafosfato, apjungiančio fosforo rūgšties liekanas. Mikroorganizmams polimetafosfatas yra energijos ir fosfatinių grupių šaltinis ir tai gali  juos suartinti jų tarpusavio vystymesi. Diatomėjas, kuris taip pat yra priskiriamas dvinamiams augalams, kaip parodė tyrimai, yra labai tinkantis gyventi draugėje su plėšriuoju grybšiu.

  Visa tai gali būti sudėta atitinkamam mikroorganizmo vystymosi genomo komponente. Kiekvienas mikroorganizmas gerai vystosi tam tikro augalo rizosferoje. Būtent tam tikros šaknų išskyros( cheminiai signalai) skatina bendrą skirtingų rūšių mikroorganizmų vystymasi, tuo pačiu panaudojant abipusiai naudingą vienas kito papildomą pamaitinimą medžiagų apykaitos produktais.

  Vieno organizmo gyvybė priklauso nuo kito organizmo. Laikinai dingstant tik vienos rūšies mikroorganizmų maistui, gali išnykti ir kelios mikroorganizmų rūšys. Jeigu dominuos diatomėjas, kurio apykaitos produktas yra riebalai, tai visos reakcijos vyks tų produktų panaudojimo linkme. Toliau svarbu suprasti, kokie organizmai dėl to ims daugintis ir vystytis, ir kokius pokyčius tai iššauks kraujo plazmoje. Augalinė ląstelė aplenks gyvulinio pasaulio vystymasi, kas neigiamai atsilieps žmogaus sveikatai.

 Nuotraukose 31,32 parodytos dvi baltyminių siūlų susidarymo rūšys. Masiška baltyminių siūlų sintezė, o po to ir baltyminių kūnų, kurie ne tik greitai  pakeis plazmos turinį, bet ir užkiš kraujagysles.

 Periferiniame žmogaus kraujyje, plazmoje (tamsoje, esant dideliam organinių ir mineralinių medžiagų kiekiui, esant pastoviai temperatūrai) vyksta baltyminių siūlų augimas. Yra tik dvi siūlų formos. Siūlų augimas prasideda nuo nedidelio mineralinio grūdelio, jo augimas priveda prie sustorėjusių ir ilgų siūlų susidarymo, vienas iš kurių susisuka į žiedą, kitas susideda iš dviejų dalių. Jungiantis siūlui į žiedą reakcija nesustoja, o įvyksta dar tvirtesnio baltymo užauginimas žiedo centre. Baltyminės struktūros yra stambių išmatavimų, jos tvirtos ir  gali užkišti kraujagysles. Šios baltyminės struktūros gali įtraukti į reakciją medžiagas, kurios katalizuos cheminius ir biocheminius procesus. 

31

32

    Baltyminė sintezė gali užmušti žmogų greičiau, negu mikroorganizmai. Kad užkišti kraujagysles, tereikia visai nedaug laiko.

Kad ir mažiausio mineralinio grūdelio įtakoje visa plazma aplink jį tampa aktyvia. Atskiri, jau susintetinti baltyminiai fragmentai įtraukiami į reakciją ir padidina siūlų tūrį. Į reakcijos centrą įtraukiamos vis labiau nutolusios plazmos dalys. Vyksta sintezės reakcija – plazmos medžiagos „perdirbimas“. Plazma sunaikinama. Kada sustos ši reakcija ir ar išvis ji gali sustoti? Dėl šios reakcijos dalis žmonių gali rimtai susirgti ir net staiga mirti, kiti ima greičiau senti.

Gyvų būtybių mikropasaulis, esantis žmogaus kraujyje, ir apsprendžia gyvenimo trukmę, o cheminės sintezės procesai, kurie vyksta plazmoje, sutrumpina žmogaus amžių. Tiriant kraują, būtina atkreipti dėmesį į cheminės sintezės atsiradimą kraujyje, kurios metu susidaro didelis kiekis baltyminės medžiagos ir šiuo atveju imtis rimtų priemonių yra svarbiau, negu bet kuriuo kitu atveju !

  Mikroorganizmų ląstelės neturi tvirto apvalkalo, todėl lengvai apsijungia. Pavyzdžiui plėšrusis grybšis sugeba ištirpinti eritrocito membraną ir įvestį į jį savo paveldėtinę medžiagą arba pakeisti eritrocito baltymo sudėtį.

  Tam aminorūgščių rinkinyje tereikia pakeisti tik vieną seką ir jis jau bus laikomas anomaliu, nevykdančiu savo pagrindinės funkcijos – deguonies pernešimo žmogaus organizme.                                           

33                                  

34

35

    Nuotraukos 33, 34. Plėšriojo grybšio ir eritrocito sąveika. Parodyti du vamzdeliai, per kuriuos grybšis išleidžia fermentus, pažeidžiančius eritrocito membraną. Dešnėje eritrocito paviršiuje matomi šios sąveikos pėdsakai. Charakteringa pradinei vėžinio susirgimo stadijai.

 Plėšrusis grybšis gali sąveikauti ne tik su kraujo eritrocitu, bet ir su kitomis žmogaus ląstelėmis ar organais. Po šių mikroorganizmų sąveikos stebėjimų sunku patikėti, kad žmogaus organizmo ląstelės gali pačios transformuotis ( keisti savo perduodamą paveldimą vystymosi programą).

  Mikrorganizmai, kaip ir virusai, panaudoja organizmo ląsteles savo palikuonių gamybai: prigimdys, pavyzdžiui, naujų grybšių, su naujomis savybėmis, bet panašių į mūsų ląsteles. Netgi ne specialistui aišku, kad eritrocitai vienas kito nevalgo. Nuotraukoje 35 matosi kaip tuo užsiima plėšrusis grybšis. Jis matomas nuotraukos centre. Jis taip apsukriai apkabina eritricitą, kad būtinai jį prarys.

Pažiūrėkite 36 nuotraukoje kaip  jis įsiurbia gyvulinio mikroorganizmo fagines ląsteles. Tai juk irgi mūsų ląstelės, jos mums gamina tam tikras medžiagas. Jos reikalingos ir mums.                                  

 

 36  

 37

   Plėšrusis grybšis tikras agresorius. Jis nesuspėjęs net pilnai pasislėpti nuo mūsų , įgaudamas eritrocito išvaizdą, jau savo trimis  vamzdeliais puola eritrocitą( nuotr. 37).

  Plėšriojo grybšio elgesys dar kartą patvirtina, kad esant vėžiniam susirgimui, kraujo plazmoje sumažėja deguonies – paprasčiausiai nėra kam jo pernešti. Visi eritrocitai arba suėsti, arba sunaikinti. Sergant mikroorganizmų dauginimosi greitis kraujo plazmoje didesnis, negu eritrocitų specializuotuose audiniuose. Eritrocitai gali net nespėti pakliūti į  kraujo srautą savo funkcijų vykdymui. Tuo labiau, kad kai kurios mikroorganizmų ląstelių formos, ypač vystantis vėžiniam susirgimui, yra padidėjusio vaisingumo: ląstelės sugeba bet kurioje kraujo sistemos vietoje „ subyrėti“  į daugelį subrendusių joje palikuonių.

   Visoje gyvybės vystymosi istorijoje tik aplinka ir poreikis maistui sukūrė gyvybės formų „laiptus“. Biologinis žmogaus klestėjimas pristabdomas būtent persistentinėmis mikroorganizmų formomis. Žmogus yra priklausomas nuo jų. Šios mikroorganizmų formos, kaip ir gyvybės vystymosi istorijoje, stengiasi užimti kuo daugiau gyvybinės erdvės: mūsų gyvybinės erdvės, mūsų organizme. Naujas darinys žmogaus organizme yra atsiradusio mikroorganizmų poreikio rezultatas. Visi parodyti mikroorganizmai žmogaus kraujyje yra  biologiškai tobuli, kai kurie dauginasi netgi lytiniu keliu, pačiu tobuliausiu ir pakankamu bet kuriose gyvenimo sąlygose. Bet jis ir pats stipriausias. Jis sugeba apjungti atskirų mikroorganizmų daugiafunkcines galimybes į vieningą organizmą. Laipsniškas gyvybės vystymasis matomas visur: pirminės protoplanetinės medžiagos cheminių elementų evoliucijoje, pirmųjų organinių junginių užgimime, biocheminės sintezės evoliucijoje, įvairių rūšių mikroorganizmų evoliucijoje.

 Todėl ir vėžinis susirgimas, kurio priežastis yra persistentinės infekcijos į organizmą pakliuvimas, negali vykti greitai. Šiam, kaip ir bet kuriam kitam susirgimui, kurio priežastis yra persistentinės mikroorganizmų formos, būtinas laikas, būtinos aplinkos sąlygos.

 Vėžinis susirgimas – tai mikroorganizmų veiklos galutinis rezultatas žmogaus organizme. Vėžinis auglys – daugiametės mikroorganizmų veiklos rezultatas. Gydymas negali būti greitas, net jeigu viskas bus daroma ir teisingai. Palaipsniui buvo sukurta terpė auglio augimui, todėl ir poveikis sergančiam organizmui turi būti laipsniškas, visas gyvybines reakcijas grąžinant į būseną, atitinkančią gyvenimą, o ne žmogaus užgesimą.

 Išvados:

    Vienas iš didingiausių chemijos  „pasiekimų“ : azotinių trąšų naudojimas žemės ūkyje, gaunant didelius derlius dėka gumbelinės bakterijos, diatomėjo ir plėšriojo grybšio simbiozės, paskatino vystytis anaerobinę mikroflorą ir mikrofauną gyvuose organizmuose iki naujų stiprių, agresyvių, atsparių gyvų organizmų formų.

   Naujos anaerobinės mikrofloros ir mikrofaunos, ypatingai azoto turinčio diatomėjo, patekimas su maistu į žmogaus organizmą, iššaukė audringą plėšriojo grybšio augimą žmogaus kraujo plazmoje. Ir kaip pasekmė jų veiklos su lazdeline bakterija: gyvulinių mikroorganizmų sukūrimas (mirtinų žmogui fagų ir virusų), toksiškų gyvų būtybių, atimančių iš žmogaus organizmo deguonį , panaudojančių žmogaus ląsteles savo gyvybinei veiklai, dauginimuisi, mitybai, vystymuisi, kurio galutinis rezultatas: savo anaerobinio organizmo – piktybinio darinio  sukūrimas.

   Spartūs pokyčiai mityboje į cheminių ir nuodingų medžiagų panaudojimo pusę, ekologinis aplinkos užterštumas sudaro sąlygas audringam anaerobinių agresyvių gyvybės formų vystymuisi ir jų evoliucijai.

  Biologinė gyvybė gamtoje yra savireguliuojanti ir jeigu žmonių bendruomenė savistoviai keičia aplinką, tai gamta prisitaikys prie pasikeitusių sąlygų tam, kad išliktų, o ne pagal žmogaus norus ir šiuo atveju nukentės tik pati žmonių bendruomenė.

     Dabar yra aktyviai reklamuojami įvairūs mineraliniai vandenys ir daugelis žmonių juos vartoja dažnai. Reikėtų žinoti, kad mineralinis vanduo skirtas gydymui, o ne kasdieniam gėrimui. Kasdien galima gerti tik silpnai mineralizuotą vandenį. Renkantis mineralinį vandenį, reikėtų žinoti savo organizmo šarmų-rūgščių pusiausvyrą ir pagal tai rinktis vandenį – rūgštinį ar šarminį. Priešingu atveju, besaikis mineralinio  vandens gėrimas gali pasibaigti akmenimis inkstuose ir kitais susirgimais.

     Aktyvuoto vandens gamybos metu, vykstant elektrolizei, „negyvame“ vandenyje prie anodo susidaro chloro dioksidas, kuris kontaktuodamas su organika neduoda nuodingų junginių. Chloras, esantis vandentiekio vandenyje jungiasi su organinėmis medžiagomis, kurių yra vandenyje, ir sudaro kenksmingus junginius. Pavyzdžiui, jeigu vandenyje yra fenolo, tai šiam kontaktuojant su aktyviu chloru, susidaro dioksinai, kurių kancerogeninis poveikis žinomas. Jeigu vandenyje yra humuso, tai susidaro chlororganiniai junginiai – chloroformas ir dichlormetanas. Tai pavojingos medžiagos. Chloroformas kenkia kepenims , inkstams , skrandžiui ir t. t.

     Negalima dažnai gerti ir distiliuotą vandenį – organizmas jį priima kaip maistą ir skrandis, jo išgėrus, ima aktyviai išskirti virškinimo sultis. Žmonėms, kurių virškinimo sistema jautri, tai gali baigtis gastritu ar kitais virškinimo trakto sutrikimais.

   Vandenį virinant, žūsta patogeninė mikroflora, virusai, parazitai, bet pasikeičia vandens dujinė sudėtis ir toks vanduo slopina skrandžio veiklą. Kylant temperatūrai, vandenyje esantis chloras jungiasi su organika ir sudaro kancerogeninius junginius. Kuo ilgiau viriname, tuo vandens kokybė blogėja. Todėl virintas vanduo nedaug kuo geresnis už nevirintą. Virinto vandens privalumas - sumažėjęs vandens paviršiaus įtempimo koeficientas. 

    Kai vanduo yra iš išorinių telkinių, vandenvietėse jis yra chloruojamas. Apie chloro poveikį jau minėjome. Jei vanduo yra iš artezinio gręžinio, jame dažnai būna per didelis kalcio, magnio ir geležies druskų kiekis. Vandenyje esanti geležis yra trivalentė, o žmogaus organizmas įsisavina tik dvivalentę geležį, todėl artezinio gręžinio geležis yra nenaudinga. Ji provokuoja skrandžio žaizdas ir kt.. Todėl geriausia vandenį filtruoti filtrais, kurių pasirinkimas dabar yra gana platus.

Įdomu:

    Per 50 metų su vandeniu į žmogaus organizmą pakliūna apie 16 kg chloridų, 2 kg nitratų, 14 g geležies (viena vinis) ir 23 g aliuminio ( 1 arbatinis šaukštelis)